Naujųjų metų „Artuma“ Jus pasitinka atsinaujinusi ne tik temomis, bet ir išvaizda (bei su kai kuriais siurprizais). Tačiau vengiantieji didelių permainų neturėtų baimintis, nes jos nedrastiškos, veikiau estetiškos, o turinys vis dar katalikiškas ir skirtas šeimai, tik 2012-aisiais į nūdienos aktualijas, be kita ko, mėginsime žvelgti palaimintojo Jurgio Matulaičio žvilgsniu. Minint jo beatifikacijos 25-metį bei Lietuvos vyskupams paskelbus Pal. Jurgio Matulaičio metus, „Artuma“ šiemet bandys nupūsti dulkes nuo mūsų tautos brangakmenio, tikro Dievo vyro, idant jis suspindėtų visu savo žavesiu ir padėtų mums keliauti per mūsų kasdienybės brūzgynus.

Sausį, kai meldžiame krikščionių vienybės ir minime Pal. Jurgio liturginę šventę, dirstelėsime ne tik į jo meilės Bažnyčiai pavyzdį bei mokymą, bet ir į jo asmenybę. Sesuo Ona Vitkauskaitė MVS supažindina su literatūra (ir su jos stygiumi?), mums bylojančia pal. J. Matulaičio žodžiais ir apie jį patį. Dr. Giedrė Jankevičiūtė pažvelgia į Lietuvos dailės kūrinius (ir į jų stygių?), kreipiančius mintis ir širdis Dievo link per palaimintojo Jurgio užtarimą.

Kiekvienas „Artumos“ bičiulis čia vis dar ras savo mėgstamus autorius ir rubrikas. Apie meilę Bažnyčiai mums kalba vaikai; apie jos įvairovę, margumą ir todėl tokį natūralų patrauklumą – tėvas Antanas Saulaitis SJ. Kun. Danielius Dikevičius pastebi, kad Bažnyčios meilei reikia suvokimo, jog ji yra ne tik antgamtiška, bet ir istoriška, tokia meilė negalima, jei nemylime šios visumos. Psichologė Zita Vasiliauskaitė primena, kaip svarbu kažkam priklausyti: juk bendrystės žmogui reikia „beveik kaip oro“. Ir nors kartais būna tikrai sunku, mylėti reikia ir kitokių įsitikinimų, kitų bendruomenių narius... – apie tai, koks yra „meilės kitam minimumas“, rašo Vytautė Maciukaitė.

Ir šeimos šiame numeryje tikrai neliko nuskriaustos – sausio „Artumoje“ patarimų ir pasidalijimų gausa. Vaikų ugdymo įžvalgų cikle šįkart – apie trečiųjų metų krizę, įtvirtinančią mažylio žodyne du žodžius: „aš“ ir „ne“. Kukuraičių šeima dalijasi tėvo Kentenicho šeimų pedagogikos akademijoje išmoktu metodu, kaip per, atrodytų, paprastą pokalbį galime gilinti santuokinį ryšį. „Sutuoktinių susitikimų“ savaitgalio rekolekcijų dalyviai atskleidžia savo patirtį ir taip gal bent vieną porą tepaskatina... šiandien dar neišsiskirti. Ogi Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos inicijuotas „Šeimų apskritas stalas“ gal įkvėps optimizmo ir grąžins viltį, jog kartu mes galime daugiau, ar net pažadins mūsų tautinio būdo gelmėj miegančias iniciatyvas.

Paskutiniosios mūsų skilties mylėtojai taip pat neturėtų nusivilti, nors redaktorė Vanda Ibianska šįsyk pasakos ne savo, o kito žmogaus istoriją. Tai – neeilinė asmenybė! Skaitykite apie Antaną Sadauską, tikrą patriotą, savo rankomis iškasusį tunelį po Seimu ir taip prisidėjusį prie Nepriklausomybės atkūrimo, nors valstybės primirštą, tačiau be galo optimistišką ir Lietuvos niekur niekada neužmiršusį.

Ir mes visi, mielieji, neužmirškime ne tik Bažnyčios bei katalikiškos spaudos, bet ir Lietuvos ir per 2012-uosius ženkime kupini matulaitiškojo optimizmo nugalėti gerumu!

Parengė Julija Jokubauskienė